VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA KLAIPĖDOS KRAŠTE

Viduramžių miestuose, ypač uostuose, dažnai kildavo įvairių infekcinių susirgimų epidemijos. Užkrečiamosios ligos ypač plisdavo karų bei badmečių metu. Iki XVII a. pradžios Klaipėdoje gyveno 500 — 1000 gyventojų. Į Klaipėdos uostą atplaukdavo nedaug užsienio šalių laivų, todėl manyta, kad užkrečiamosios ligos dažniausiai atkeliauja sausuma iš kaimyninių kraštų.

Didžiausią siaubą žmonėms kėlė kraštą užpuolusios maro epidemijos. 1643 m. buvo pastatytas „Maro namas“. Tyrinėtojų manymu, dažnos epidemijos paskatino iš miesto savivaldybės finansuojamo gydytojo etato įsteigimą 1723 m. Pirmajam valstybiniam gydytojui dr. Thomae teko rūpintis ne tik bendraisiais sveikatos klausimais, bet ir miesto sanitarine būkle, fiksuoti ir pranešti apie užkrečiamus susirgimus, esant epidemijai organizuoti ligonių gydymą vykdyti kitas reikalingas epidemijos likvidavimo priemones.

Nuo 1726 m. valstybiniu gydytoju paskirtas dr. Gusovius, nuo 1735 m. jo vietą užėmė gydytojas dr. Mosengel, tuo pačiu buvęs ir Klaipėdos srities gydytoju. 1737 m. jo pareigas perėmė gydytojas dr. J. E. Harlwcke.

Norėdamas apsaugoti šalį nuo užkrečiamųjų ligų įvežimo, karalius leido įsakus ir nurodymus. Prūsijos Karaliaus karaliaus Frydricho Vilhelmo įsakas skelbė, kad prekes į Prūsiją įvežti galės tik tie piliečiai, kurie turės sveikatos pasus. 1805 m. buvo išleistas šalies vadovo įsakas dėl skiepijimo nuo raupų. Gyventojai buvo raginami nuo šios ligos skiepyti visus vaikus.

1818 m. pradėta vykdyti krašto administracinė reforma. Prie apskričių valdybų įsteigtos apskrities gydytojo pareigybės. Apskrities gydytojas privalėjo organizuoti skiepijimus, gydyti infekcinius susirgimus ir užkirsti kelią jų plitimui, apie infekcinius susirgimus informuoti apskrities valdytoją, o šis – Vyriausybę.

Venerinių ligų profilaktiką ir gydymą tuomet vykdė gydytojai ir policija. Nuo XIX a. vidurio areštais ir kalėjimu buvo siekiama pažaboti nelegalią prostituciją.

1913 m. įvestas krašto gyventojų visuotinis medicininis draudimas ir įsteigta ligonių kasa, kuri padengdavo visas gydymo išlaidas.

Nuo Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos iki II-ojo Pasaulinio karo

1922 m. patvirtintas užkrečiamųjų ligų sąrašas, į kurį įtrauktas drugys, maras, raupai, cholera, šiltinė, difterija, pogimdyvinė karštligė, skarlatina, blužnies uždegimas, pasiutligė, apsinuodijimas maistu ir tuberkuliozė. 1927 m. užkrečiamųjų ligų sąrašą papildė gripas ir infekcinis sprando paralyžius.

1922 m. birželio 29 d. Klaipėdoje įsteigta Cheminių tyrimų stotis. Ji turėjo vykdyti prekybos ir pramonės įmonių priežiūrą. Tų pačių metų spalį mieste darbą pradėjo Medicininių tyrimų stotis, kurios tikslas buvo kovoti su užkrečiamomis ligomis. Laboratorijoje buvo atliekami įvairūs mikrobiologiniai ir medicininiai tyrimai. Užkrečiamųjų ligų profilaktikai, mirtingumo nuo šių ligų mažinimui didelę reikšmę turėjo gyventojų skiepijimas.

Nors 1920 m. kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės, tačiau jame liko galioti Vokietijos administravimo įstatymai. 1923 m. Klaipėdoje veikė 7 ligoninės, dirbo 57 gydytojai, 11 dantų gydytojų, 29 vaistininkai, 61 akušeris, 43 sesutės ir slaugės. Sanitarinę — higieninę priežiūrą Klaipėdos mieste vykdė Klaipėdos miesto policijos pareigūnai kartu su gydytojais. Įvairių potvarkių ir įsakymų pagrindu jie kontroliavo uosto įrengimus, laivus, organizavo uosto darbuotojų gydymą. Uosto gydytojo pareigose dirbo Klaipėdos apskrities gydytojas dr. Kirwitzk.

Nuo sanitarijos — epidemiologijos stoties iki dabar

1945 m. kovo 6 d. Klaipėdos miesto Vykdomojo Komiteto ypatingojo posėdžio metu nutarta įsteigti Sanitarinės apsaugos tarnybą. Vadovauti šiai įstaigai paskiriamas Sveikatos skyriaus vedėjas dr. Dirsė. Vėliau jo pėdomis seka 16-osios divizijos karininkai dr. Cukermanas, dr. Grigalauskas, dr. Maizelis bei dr. Banadykovas.

1945 m. birželio 15 d. Liaudies komisarų Tarybos nutarimu Klaipėdoje įkurtas Jūrų žvejybos uostas. Vystantis žuvininkystei bei jūriniams prekybiniams ryšiams, 1946 m. įkuriama atskira Laivų priežiūros sanitarinė tarnyba, kurią sudarė sanitarinis — karantininis skyrius, bakteriologijos, chemijos laboratorijos, dezinfekcijos biuras. Nuo 1946 m. iki 1990 m. Uosto SES vadovavo vyr. gydytojai: A. Truchinas, V. Kozlovas, M. Linšic, N. Nikolajeva, E. Dulkienė, N. Mumgaudis, E. Vaitiekūnas, A. Mastauskas, J. Kuraitis, A. Zakarauskas.

Pokario suirutės metais Sanitarinės priešepideminės tarnybos darbuotojams teko kovoti su užkrečiamųjų ligų epidemijomis, reikėjo atstatyti miestą. Iki 1949 m. mieste veikė kelios priešepideminės įstaigos: pieno kontrolės stotis, dezinfekcijos stotis, sanitarijos — epidemiologijos stotis, kurios 1949 m. balandžio 5 d. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 336 buvo sujungtos į vieningą miesto sanitarijos — epidemiologijos stotį (SES). Nuo 1956 m. miesto SES vyr. gydytoju paskiriams L. Mickevičius, kuris mėgo ne tik savo tiesioginį darbą, bet ir buvo aktyvus visuomenininkas, priklausė „Žinijos“ draugijai, skleidė sanitarines žinias jaunimui. 1958—1967 m. Klaipėdos SES vadovavo J. Sangaila, pasižymėjęs erudicija, atkaklumu, nesitaikstęs su trūkumais ir rūpinęsis žmonių gyvenimo bei darbo sąlygų gerinimu.

1967—1974 m. gydytojo A. Riabkov vadovavimo krašto SES metu Klaipėdoje buvo projektuojami ir statomi nauji gyvenamieji rajonai. Tuomet didelės reikšmės turėjo šių darbų perspėjamoji higieninė priežiūra. Tik A. Riabkov principingumo ir kompetencijos dėka buvo priimta daug miestui svarbių sprendimų: pereita prie rajoninių katilinių, įdiegta betarė šiukšlių išvežimo sistema ir kt.

1974 — 1990 m. Klaipėdos SES vadovaujant E. Vaitiekūnui, daug dėmesio buvo skiriama infekcinių ligų profilaktikai bei darbuotojų profesiniam pasirengimui. Tuo metu miesto SES glaudžiai bendradarbiavo su Uosto SES.

Uosto SES sanitarinio — karantininio skyriaus pagrindinis uždavinys buvo užkirsti kelią karantininių infekcijų įvežimui į šalį, todėl visi į uostą įplaukiantys laivai iš pradžių buvo apžiūrimi karantininio skyriaus darbuotojų, o tik po to į laivą galėjo įeiti pasieniečiai ir kitų tarnybų darbuotojai.